Vilniaus krašto autonomijos programa tai nebuvo TSRS vadovybės ar KGB iniciatyva, taip pat nebuvo primesta komunistinės nomenklatūros. Ji turėjo lenkų, kompaktiškai gyvenančių Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos, o veliau Lietuvos teritorijoje, spontaniško visuomeninio judėjimo bruožų. Politinio lūžio laikotarpiu Lietuvos lenkai, mobilizuoti nacionalinio atgimimo, stengėsi išsikovoti savo bendruomenės subjektyvumą. Jie vadovavosi tomis pačiomis prielaidomis, kuriomis vadovavosi ir lietuviai kovojantys dėl TSRS secesijos, tiek kad lenkai nepasistūmėjo iki secesinės programos.

Lenkų autonominio judėjimo Lietuvoje tyrimų projektas „Autonomistai. Vilniaus krašto autonomijos siekių istorija“ per interviu su svarbiais dalyviais ar bent jau su įvykių liudytojais atskleidė naujus šio istorinio proceso elementus, taip pat sustiprino arba paneigė ligšiolines išvadas. Tyrimas papildo žinias apie Vilniaus krašto lenkų judėjimą1988-1991 m. istoriniu kontekstu, per regiono gyventojų vienetines perspektyvas atskleidžia visos visuomenės egzistencijos sąlygotumą regiono ir visos Lietuvos priklausomumo Sovietų Sąjungai laikotarpiu. Prisiminimai apie asmeninius ir šeimos likimus iš esmės sutampa su vaizdu iš ano laikmečio šaltinių.

Iš vienos pusės Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje lenkai turėjo galimybę puoselėti ir išreikšti savo nacionalinį tapatumą, ko nebuvo nei vienoje kitoje Tarybų Sąjungos respublikoje. Lenkų veikėjų interviu prasiveržia įsitikinimas, kad lenkų kaip integralios bendruomenės, jų stiprios savimonės išlikimas buvo galimas keturių institucijų dėka: mokyklų su lenkų dėstoma kalba, Bažnyčios, kurioje funkcionavo liturgija lenkų kalba, lenkiškos spaudos bei meno ansamblių (teatras, dainų ir šokių ansambliai). Daugumos nuomone, fundamentaliausią vaidmenį vaidino lenkų mokyklos, nors laikui bėgant jų sumažėjo. 1953-1988 m. lenkų mokyklų ir klasių mokinių skaičius sumažėjo nuo 26 835 iki 9 995.[1]Tačiau reikia pabrėžti, kad platus šių mokyklų tinklas atsirado po Maskvos centrinės valdžios įsikišimo, kai Lietuvos komunistai 1947-48 m. pradėjo lenkų švietimo likvidavimo kampaniją, sukėlusią lenkų gyventojų protestus.[2]Lietuvos TSR funkcionavo vienintelis Tarybų Sąjungoje dienraštis lenkų kalba „Czerwony Sztandar“ bei eilė lokalinių ir teminių lenkiškų leidinių. Nepaisant ideologinės indoktrinacijos elemento, juose pasirodydavo informacija apie lenkų bendruomenės iniciatyvas ir net straipsniai apie jos istoriją, nors ir pridengti šydu. Beje, didžiulę reikšmę nacionalinei kultūrai palaikyti turėjo galimybė naudotis žiniasklaida gimtąja kalba. Pabrėžtina, kad institucijų lenkų kalba egzistavimas buvo Lietuvos komunistinių veikėjų ar intelektualų kritikos objektas.[3]Būdinga, kad dar dabar Lietuvos nepriklausomybės judėjimo lyderis ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis lenkų mokyklas, kurios funkcionavo LTSR laiko ne natūralių autochtoninės tautinės mažumos, sudarančios tam tikro šalies rajono gyventojų daugumą, poreikių tenkinimu, o „sovietizacijos ir >> provincialumo<< , o taip pat separatizmo elementu“. V.Landsbergis ginčija lenkų nacionalinę savimonę, teigdamas, kad lenkų švietimas, t. y. švietimas lenkų kalba buvo plėtojamas įjungiant į šį procesą žmones perkeltus iš Baltarusijos, kalbančius rusiškai“ – kai tuo tarpu sovietmečiu iš kaimyninės respublikos į Vilniaus kraštą atvažiuodavo pagrinde lenkai iš Gardino regiono.[4]

Tuo tarpu būtent lenkai sudarė autochtoninę tautinę mažumą, kompaktiškai gyvenančią daugumą Vilniaus krašte, nepaisant to, kad karo metais ir dėl pokario ekspatrijacijų ši bendruomenė neteko apie 250 tūkst. tėvynainių.[5]Pagal 1959 m. visuotinį gyventojų surašymą, tai gi jau po didžiųjų gyventojų perkėlimų, LTSR teritorijoje gyveno 2 711,4 tūkst. gyventojų, iš jų 2 150,8 tūkst. lietuvių (79,3%), 231 tūkst. rusų (8,5%), 230,1 tūkst. lenkų (8,5%), 30,3 tūkst. baltarusių (1,1%), 24,7 tūkst. žydų (0,9%), 17,7 tūkst. ukrainiečių (0,6%), 26,8 tūkst. kitų tautybių atstovų (1,1%).[6]Be to, rajonuose, esančiose šalia Vilniaus, lenkai atitinkamai sudarė: Šalčininkų rajone 83,87% gyventojų, Vilniaus rajone – 81,44%, Nemenčinės rajone – 73,21%, Eišiškių – 67,40% ir Trakų rajone – 48,17%. Tik labai nedidelis lenkų skaičius liko prieškarinės Lietuvos teritorijos regionuose, kas kartu su minimaliu išeivių iš šių regionų participavimu pokario iškėlimuose suponuoja depolonizacinių veiksmų, vykdytų ten dar prieškarinės Lietuvos valstybės, veiksmingumą. Toks yra išeities taškas lenkų tautinės grupės egzistencijai LTSR laikotarpiu.[7]1989 m., tuomet, kat formavosi lenkų autonomistų judėjimas Vilniaus krašte, gyventojų surašymo duomenimis, LTSR teritorijoje gyveno 3 674 802 gyventojų – 2 924 251 lietuvių (79,6%), 344 455 rusų (9,4%), 257 944 lenkų (7%), 63 169 baltarusių (1,7%), 44 789 ukrainiečių (1,2%) ir 12 392 žydų (0,3%). Lyginant su 1979 metais, lenkų skaičius padidėjo 11 tūkstančių. Lenkai sudarė daugumą gyventojų dviejuose rajonuose: Vilniaus r., kur sudarė 63,54% gyventojų ir Šalčininkų r. – 79,55%. Kiti rajonai, kur 1989 m. gyveno nemažai lenkų tai: Švenčionių rajonas – 28,77% gyventojų (sumažėjimas 1,16%), Trakų rajonas – 23,84% (sumažėjimas 5,69%), Širvintų rajonas – 11,06% (sumažėjimas 1,24%), Ignalinos rajonas – 7,49% (sumažėjimas 1,86%), Zarasų rajonas – 7,36% (sumažėjimas 2,72%). Pabrėžtina, kad šiuose rajonuose buvo apylinkių, kur lenkai sudarė daugumą gyventojų.[8]

Prasidedant Gorbačiovo reformų laikotarpiui 1985 metais, Lietuvos komunistų partijos, TSKP filialo, narių bazę sudarė: lietuviai 70,2%, rusai 17,5%, lenkai 4,2%, baltarusiai 3,1%, ukrainiečiai 2,6%, žydai 1,0%. Iki pat faktinio LKP skilimo 1989-1990 m. sandūroje nacionalinės proporcijos jos gretose ženkliai nepasikeitė. Kalbant apie atskirų tautinių grupių partiškumą, tai paskutiniais metais prieš LKP skilimą – 1989 – partijai priklausė 11,27% rusų, 5,06% lietuvių, 3,55% lenkų.[9]Priešingai daugelio Lietuvos politikų ir publicistų naracijai apie „komunizuotus lenkus“,[10]ši tautinė grupė buvo mažiausiai įsitraukusi į pagrindinę LTSR valdžios struktūrą. Dar mažiau lenkų veikė šios struktūros šerdyje – partiniame aparate. 1973 m. lenkai sudarė 1,9% etatinių darbuotojų miestų ir miestų rajoniniuose partiniuose komitetuose (lietuviai atitinkamai – 56,3% ir 65,1%, rusai – 27,3 ir 19,3%). Kalbant apie rajonų komitetus, tai jų darbuotojų tarpe 1973 m. lenkai sudarė 2,3% (lietuviai 68,2%, rusai 19,3%). Jeigu palyginsime tai su lenkų proporcija eilinių partijos narių tarpe tais metais, jų skaičius aparate pasirodo proporcionaliai ženkliai mažesnis. Skirtumas yra didesnis, kai palyginsime tai su lenkų nuošimčiu LTSR visuomenėje. Skaičiuojant absoliutiniais skaičiais partinėje administracijoje 1965 m. dirbo vos 25 lenkai, 1973 m. – 32. Centrinio komiteto aparate 1973 m. dirbo 4 lenkai. XX suvažiavime, vykusiame 1989 m. gruodį, kuriame įvyko partijos skilimas į dalį pasisakančią už suverenumą („Nepriklausoma LKP“) bei promaskvietišką frakciją (LKP/TSKP platforma), tarp 1038 delegatų 80% sudarė lietuviai, 10% rusai, 2% lenkai, 8% kitos tautybės.[11]

Bendruomenės atstovų nebuvimas valdžios struktūrose ir žemas partiškumo lygis, o taip pat sugriautos karo metais ir tuoj pat po karo senos vietinių lenkų visuomeninės struktūros skaudžiai paveikė šią tautinę bendruomenę, ji praktiškai neteko intelektualaus ir kultūrinio elito. Tai lėmė lenkų socialinį marginalizavimą. 1979 m. tik 16,5% dirbančiųjų lenkų diro protinį darbą, kai tuo tarpu šis nuošimtis kitų tautinių grupių tarpe sudarė: lietuviai 28,9%, rusai 36,9%, baltarusiai 29%.[12]Vilniaus miesto dirbančiųjų tarpe skirtumai buvo dar didesni: protinį darbą dirbo 20,3% lenkų, 54,6% lietuvių, 43,5% rusų, 38,6% kitų tautybių atstovai.[13]1979 m. aukštąjį išsilavinimą turėjo 6,5% lietuvių, 10,7% rusų, 6,3% baltarusių, 13,6% ukrainiečių, 29,6% žydų ir tik 2,3% lenkų.[14]Žinoma, tai turėjo įtakos lenkų profesiniai ir visuomeninei pozicijai. Ypač vaizdžiai tai matosi rajonuose, kur lenkai sudarė daugumą gyventojų.1979 m. Šalčininkų rajone, kur lenkai sudarė 81,3% gyventojų, tik 37% dirbo vadovaujantį darbą administracijos, ūkio, visuomeninėse organizacijose, tuo tarpu lietuviai sudarė jose net 36%, nors gyventojų tarpe jų buvo vos 7,5%. Vilniaus rajone situacija atrodė taip: lenkai, sudarantys 68% rajono gyventojų, užėmė vos 19% vadovaujančių postų (lietuviai: 15,7% gyventojų, 62% vadovaujančių postų).[15]

Lenkų atstovų nebuvimas valdančiųjų elito gretose lėmė jų gyvenamo regiono marginalizavimą tuometinėje socialinėje-ekonominėje skirstymų sistemoje. Kaip lūžio laikotarpiu pasakojo vienas lenkų bendruomenės lyderis, pagal būsto plotą vienam gyventojui Vilniaus rajonas užėmė paskutinę vietą iš visų LTSR rajonų. Lygiai taip pat buvo ir su darželiais-lopšeliais, telefonų skaičiumi namų ūkiuose, periodinių leidinių ir knygų skaičiumi viešosiose bibliotekose, prekybos objektų plotu. Pagal vidurinio medicinos personalo skaičių 10 tūkst. gyventojų Vilniaus rajonas užėmė priešpaskutinę 43 vietą, pagal gydytojų skaičių – 42, pagal lovų ligoninėse skaičių – 39. Pabrėžtina, kad šis rajonas pagal teritorijos dydį užėmė 3 vietą tarp visų LTSR rajonų.[16]Visos išvardintos sąlygos, susijusios su politiniu, visuomeniniu ir ekonominiu lenkų marginalizavimu šioje respublikoje perša tezę, kad regiono autonomijos programa tokiomis sąlygomis turėjo stiprių prielaidų, panašiai kaip ir etniniai skirtumai.

„Pierestroikos ir glasnost“politika pradėta valdančio nuo 1985 m. Michailo Gorbačiovo reiškė cenzūros liberalizavimą. Praktikoje – labai pagyvėjo diskusijos istorinėmis temomis, o tai savo ruožtu pažadino ligi šiol prislopintas nacionalines emocijas, ypatingai trijose Baltijos respublikose. Tas atgimimas, ar nacionalinis pabudimas vienodai palietė tiek lietuvius, tiek ir lenkus. Maža to, Lietuvos lenkų Visuomeninės-kultūrinės draugijos įsteigimas 1988 m. gegužę aplenkė Lietuvos Sąjūdžio atsiradimą, kurio siekis pradžioje buvo plėtoti ir stiprinti Lietuvos nepriklausomybę TSRS ribose, o vėliau – išsikovoti visišką nepriklausomybę. Tuo tarpu Sąjūdžio kūrėjų aplinkoje tučtuojau atsiskleidė resentimentai lenkų bendruomenės atžvilgiu, pasitaikydavo verbalios agresijos atvejų, visiško grupinių lenkų interesų ignoravimo arba raginimų apriboti lenkų institucinę bazę.[17]Lenkų švietimas vietovėse, kur lenkai sudarė daugumą gyventojų, jau 1989 m. buvo traktuojamas kaip vietinių lietuvių diskriminacija.[18]Sąjūdis nesiekė lenkų tautinės grupės paramos, nei vienas lenkas nebuvo pakviestas į Sąjūdžio vadovybę, nors lenkai išreiškė tokią valią. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime iš 1021 delegatų 980 buvo etniniai lietuviai, 9 lenkai, 8 rusai, 6 žydai, 18 kitų tautybių atstovų.[19]Tiek Sąjūdžio žmonės, tiek ir Lietuvos komunistai gretai ir vienareikšmiškai atmetė Vilniaus krašto autonomijos koncepciją.[20]

Tikras lenkų nuogąstavimų detonatorius, o to pasekoje – konfliktas tarp dviejų tautinių grupių atgimimo judėjimų buvo naujos valstybinės kalbos nuostatos, priimtos 1988 m. pabaigoje. Įtakotas Sąjūdžio, LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas 1988 m. spalio 6d. priėmė nutarimą dėl lietuvių kalbos valstybinio statuso. Lapkričio 18d. Aukščiausioji Taryba priėmė respublikos konstitucijos pakeitimus, lietuvių kalbą pripažindama vienintele valstybine kalba. Galiausiai kalbos klausimą konkretizavo ir apibrėžė 1989 m. sausio 25 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo Dekretas dėl valstybinės kalbos vartojimo Lietuvos TSR.[21]Šios nuostatos iš visuomeninio gyvenimo eliminavo visas kitas kalbas, išskyrus lietuvių kalbą. Reikalavimas gerai žinoti lietuvių kalbą plačiose institucijų ir valstybinių įmonių darbuotojų sluoksniuose lenkams grėsė dar didesniu atskyrimu. Analizuojant klausimą eroduojančios Sovietų Sąjungos realijų kontekste, reiktų pastebėti, kad analogiškai pagrindinis Padnestrės ir Gaugazijos Moldovos TSR separatizmo katalizatorius buvo įstatymai „dėl valstybinės kalbos statuso“ priimti respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. rugpjūčio 31 d.[22]

Būtent 1988 metų rudenį Vilniaus krašto lenkų tarpe atsiranda teritorinės autonomijos šūkis. Jis mobilizuoja bendruomenę. Apie šio šūkio pilietinį pobūdį liudija faktas, jog pradžioje atskiros apylinkės pasivadino „nacionalinėmis“ ir „lenkiškomis“. 1988 m. gruodžio 28 d. Sudervės apylinkė pirmoji pasiskelbė nacionaline apylinke 756 jos gyventojų prašymu. Per kitus penkis mėnesius tą patį padarė 16 Vilniaus rajono apylinkių (jų tarpe 1 miesto apylinkė) ir 14 Šalčininkų rajono apylinkių (jų tarpe – 2 miesto).[23]Kaip rodo tuometinė Šalčininkų rajono gyventojų peticiją LTSR ir TSRS valdžiai, „nacionalinį“ administracinių vienetų statusą gyventojai visų pirma suvokė kaip galimybę ir kitoms kalboms funkcionuoti viešajame gyvenime, o ne tik lietuvių kalbai.[24]Panašios prielaidos lėmė Šalčininkų ir Vilniaus rajonu proklamavimą „lenkiškais“ ir „nacionaliniais“, kas įvyko atitinkamai 1989 m. rugsėjo 6 ir 16 dienomis. Pažymėtina, kad atitinkamus nutarimus rajonų tarybos priėmė balsų dauguma, o jų sesijos vyko gyventojų, remiančių nacionalinės autonomijos idėją mitingų atmosferoje.[25]Tačiau „Šalčininkų Nacionalinio-teritorinio rajono“ statuto projekte, 4 straipsnyje, buvo numatyta steigti rajone arba kartu su Vilniaus rajonu, kur taip pat daugumą gyventojų sudarė lenkai, rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą apygardas. Tad buvo ieškoma mechanizmų, garantuojančių lenkų bendruomenės politinį subjektyvumą.[26]

Lenkų autonominės apskrities kūrimo programą parėmė pirmasis Lietuvos lenkų sąjungos suvažiavimas, įvykęs 1989 m. balandį, nors jau 1990 m. antrasis LLS suvažiavimas ir pats jo pirmininkas atsiribojo nuo termino „autonomija“.[27]Tačiau tikrąja judėjimo dėl teritorinės autonomijos pradžia buvo I Vilniaus krašto liaudės deputatų suvažiavimas, įvykęs 1989m. gegužės 12 d. Mickūnuose, kuriame dalyvavo 2 rajoninių tarybų, 3 miesto tarybų ir 27 apylinkių tarybų deputatai iš Vilniaus krašto. Šiame suvažiavime buvo sudaryta Koordinacinė taryba Lenkų nacionalinio autonominio rajono LTSR ribose sukūrimo reikalams. Jos pirmininke tapo Leonarda Sapkevič – Vilniaus rajono Rukainių apylinkės pirmininkė, o vicepirminiku – Stanislav Pieško – Šalčininkų rajono remonto ir techninio aptarnavimo įmonės vadovas. Koordinacinė taryba su keliasdešimt narių, vėliau papildyta Trakų, Širvintų, Švenčionių rajonų ir Naujosios Vilnios atstovais, sudarė autonomistų judėjimo vykdomąjį bei vadovaujamąjį centrą. Suvažiavimas perdavė LTSR Aukščiausiajai Tarybai kreipimąsi dėl derybų bei apylinkių ir rajonų proklamavimo lenkiškais ir nacionaliniais pripažinimo. Ragino pradėti kurti Vilniaus krašte specialią lenkų bendruomenės apskritį.[28]„Siekį sukurti Lenkų autonominę sritį“ specialiame pareiškime taip pat paskelbė pati Koordinacinė taryba.[29]

Forma, kokią įgavo judėjimas – suvažiavimai, kuriuose dalyvavo visų administracijos lygmenų atstovai, pradedant svarbiausiais, autoriaus nuomone, liudija apie jo reprezentatyvumą. Būtent teritorinės autonomijos šalininkai Jan Ciechanovič [30]ir Anicet Brodavski [31]Vilniaus krašte buvo paremti 1989 m. rinkimuose ir gavo TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo mandatus. Pastarasis vėliau tapo vienu iš autonomistų judėjimo lyderių. Rinkimuose į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, 1990 m. vasarį, iš aštuonių išrinktų lenkų, kurie gavo mandatus ir sudarė lenkų parlamentinę frakciją, šeši buvo aktyviais autonomijos judėjimo dalyviais. Pabrėžtina, kad anuo ideologijos bankroto ir politinės disciplinos nuosmukio Tarybų Sąjungoje laikotarpiu rinkimai pradėjo atskleisti tikrąsias visuomenines tendencijas.

1990 m. birželio 1 d. Šalčininkų rajone įvyko II Vilniaus krašto teritorinių tarybų deputatų suvažiavimas, į kurį susirinko 213 delegatų iš Šalčininkų, Vilniaus, Širvintų, Švenčionių ir Trakų rajonų. Beje, pakeista nomenklatūra suponuoja, kad suvažiavimo organizatoriai pripažino Lietuvos Respublikos valdžios įvestas institucines permainas.[32]Suvažiavimas priėmė kreipimąsi į jau proklamuotos nepriklausomos Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą raginantį „sukurti Vilniaus, Šalčininkų rajonų, dalies Švenčionių, Širvintų ir Trakų rajonų nacionalinį-teritorinį savivaldos vienetą su savo Statutu“.[33]Atsakant į lenkų autonomistų veiksmus, Aukščiausioji Taryba sudarė Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos reikalams. Jos raportas galutinai atmetė regiono autonomijos galimybę.[34]

1990 m. spalio 6 d. Eišiškėse, Šalčininkų rajone, įvyko antras II Vilniaus krašto savivaldybių tarybų deputatų suvažiavimo etapas. Jame dalyvavo 209 deputatai iš Vilniaus, Šalčininkų, Širvintų, Trakų ir Švenčionių rajonų bei Vilniaus miesto. Šis suvažiavimas priėmė „Deklaraciją dėl lenkų nacionalinio-teritorinio krašto Lietuvos Respublikos sudėtyje sukūrimo“. Didžiąja balsų dauguma buvo atmestas Šalčininkų rajono komunistų partijos veikėjo Jano Kuncevičiaus siūlymas sukurti atskirą autonominį kraštą „su respublikos statusu TSRS sudėtyje“.[35]Dalyvaujantys suvažiavime tarybiniai karininkai ragino autonomistus pasinaudoti tarybų valdžios pagalba, tačiau šie siūlymai buvo ignoruoti. 2 punkte nutarimo dėl lenkų nacionalinio-teritorinio krašto Lietuvos Respublikos sudėtyje sukūrimo buvo apibrėžtos jo ribos, apimančios pilnai Šalčininkų ir Vilniaus rajonus, taip pat Pabradės miestą bei Pabradės ir Švenčionių rajono Magūnų apylinkes, Kariotiškių, Paluknio, Trakų, Senųjų Trakų apylinkes, Širvintų rajono Jauniūnų apylinkę.[36]Tuo pačiu planuojamas administracinis vienetas turėjo apjungti vietoves, kuriose daugumą gyventojų sudarė lenkai. Dar prieš suvažiavimą Lietuvos valdžia eilinį kartą ryžtingai atmetė Vilniaus krašto autonomijos postulatus, apkaltindama lenkų autonomistus, jog yra inspiruojami „konservatyvių TSRS politinių grupuočių“[37]. Koordinacinės tarybos nariai vedė permanentines derybas su Lietuvos valdžios atstovais, tačiau pastarieji nepripažino nei Tarybos subjektyvumo, nei Vilniaus krašto deputatų suvažiavimų.

Nauja politinė situacija susidarė tik po civilių žudynių, įvykdytu sovietinių karių prie Vilniaus televizijos bokšto 1991 m. sausio 13 d. Baiminantis sovietinės intervencijos, Lietuvos valdžia padarė taikingą gestą lenkų tautybės gyventojų adresu, duodant suprasti, kad į jų postulatus bus atsižvelgta. 1991 m. sausio 29 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė penkias pataisas tautinių mažumų įstatymo tekste, kuriomis bendrais bruožais atsižvelgė į dalį lenkų postulatų.[38]Atskiru nutarimu respublikos vyriausybė buvo įpareigota patekti iki 1991 m. gegužės 31 d. naujo administracinio padalijimo projektą, numatantį atskirą Vilniaus krašto etninių lenkų gyventojų apskritį.[39]Vyriausybė taip pat turėjo parengti aukštojo mokslo lenkų kalba organizavimo projektą. Tačiau nei Lietuvos vyriausybė, nei Lietuvos parlamentas nepadarė jokių žingsnių šių nutarimų įgyvendinimui. Tai nuvylė lenkų bendruomenę. Nusivylimas pasireiškė vangiu lenkų gyventojų dalyvavimu vasario mėnesį surengtoje Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose apklausoje Lietuvos nepriklausomybės klausimu bei kovo 17 d. jų teritorijoje referendumo dėl Tarybų Sąjungos ateities organizavimu. Referendumas buvo inicijuotas Michailo Gorbačiovo, Lietuvos valdžia jo nepripažino.

Esant tokiai situacijai, 1991 m. gegužės 22 d. Mostiškėse, Vilniaus rajone, įvyko trečiasis II Vilniaus krašto deputatų suvažiavimo etapas. Jame dalyvavo 201 delegatas iš Vilniaus, Šalčininkų rajonų, o taip pat iš atskirų Širvintų, Švenčionių, Trakų rajonų apylinkių bei iš Naujosios Vilnios. Lenkų autonomistai suteikė žodį pačiam Vytautui Landsbergiui, kuris iš suvažiavimo tribūnos ragino juos nesiimti tolimesnių veiksmų. Vilniaus krašto autonomijos postulatą jis palygino su „kažkokia Afrikos valstybėle […] Galima nusipirkti šios valstybėlės valdžią, o gal ir gyventojus“. Priekaištavo lenkų veikėjams, kad kuria „naują tautą“, „sovietinius lenkus“[40]. Suvažiavimo dalyviai neslėpė savo pasipiktinimo tokio tipo įtaigomis.[41]Suvažiavime 195 balsų dauguma[42]buvo priimtas Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto Lietuvos Respublikos sudėtyje Statuto projektas, su nedideliais pakeitimais, patvirtintas Koordinacinės tarybos dar gegužės 8 d.[43]

Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto Lietuvos Respublikos sudėtyje Statutas numatė plačią autonomiją Lietuvos Respublikoje, jo teritorinės ribos buvo apibrėžtos Eišiškėse vykusio suvažiavimo nutarime. Krašto „administracinis centras turėjo būti Vilniaus rajonas – Naujoji Vilnia. Vilniaus lenkų nacionalinis-teritorinis kraštas, kaip „juridinis“ ir „demokratinis“ vienetas, turėtų savo demokratiniu būdu renkamą įstatymus leidžiamąją valdžią (Seimą), vykdomąją valdžią (Valdybą) ir teisminę valdžią (Krašto teismą ir rajoninius teismus). Jų veikla turėjo atitikti Lietuvos Respublikos konstitucijos ir įstatymų nuostatas. Atitiktį kontroliuoti turėjo Lietuvos vyriausybės Įgaliotinis, kuris taip pat turėtų teisę inicijuoti įstatymų leidybą Vilniaus krašto Seime bei teisę šaukti jo nepaprastąsias sesijas. Iš kitos pusės visi Lietuvos Respublikos teisės aktai, susiję su VLN-TK, pradedant įstatymais, pirmoje eilėje turėtų būti nagrinėjami Vilniaus krašto Seime ir Valdyboje bei šių institucijų aprobuojami. Respublikinių teisės aktų, pažeidžiančių autonominio Krašto teisėkūrą atveju, Krašto valdžia turėtų teisę jų vykdymą. VLN-TK vadovu turėjo būti Vilniaus krašto Seimo pirmininkas, kuris taip pat turėtų vykdyti Lietuvos parlamento Prezidiumo vicepirmininko funkciją. Vilniaus krašto Seimas turėtų teisė inicijuoti įstatymų, „susijusių su Vilniaus krašto reikalais“ leidybą Lietuvos parlamente. Autonominio Seimo darbui turėtų vadovauti jo Taryba. Krašto Seimas turėtų skirti teisėjus ir prokurorus autonomijos teisėsaugos ribose. VLN-TL Valdybos pirmininkas – Valdytojas turėtų dalyvauti Lietuvos Respublikos vyriausybės darbe. VLN-TK valdžia pati turėtų nustatyti savo valdžios organų rinkimų tvarką. Statute turėjo būti apibrėžti VLN-TK pilietybės klausimai bei leidimas jų piliečiams turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, bet taip pat Lenkijos Respublikos ir/arba TSRS pilietybę. Vilniaus krašte lygiateisiai turėjo būti vartojamos lenkų, lietuvių ir rusų kalbos, reikalui esant, vietose taip pat kitų tautinių grupių kalbos. VLN-TK turėtų funkcionuoti savivalda miestų ir kaimų apylinkių Liaudies deputatų seimelių forma. Ūkio sistemoje leidžiamos įvairios, lygiateisės nuosavybės formos: valstybinė, komunalinė ir privati nuosavybė. Vilniaus kraštas turėtų savarankišką biudžetą (panašiai kaip savivaldos vienetai jo ribose) bei savo mokesčių sistemą. Dotacijų ir įmokų principus tarp VLN-TK ir Lietuvos Respublikos biudžetų palikta sureguliuoti įstatymu.[44]

Priimą Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto Statutą Koordinacinės tarybos nariai pateikė Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai kaip įstatymo projektą, laukdami aprobavimo. Panašiai buvo daroma su ankstesniais autonomistų suvažiavimų nutarimais, kas beje patvirtina, kad jų veiksmai nebuvo separatistinio pobūdžio. Tačiau šiems projektams Lietuvos valdžia nepritarė. Po politinės krizės – taip vadinamo Janajevo pučo, kuriam žlugus prasidėjo galutinė TSRS griūtis, Lietuvos Respublikos valdžia ėmėsi veiksmų nukreiptų prieš autonomistus. 1991 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, nepaisydama galiojančių įstatymų, suspendavo Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybių veiklą, paleisdama vietines savivaldybių tarybas.[45]Komisarinis valdymas juose tesėsi iki 1993 m. pavasario. Autonomistai buvo persekiojami teisėsaugos organų, tačiau Generalinė prokuratūra negalėdama įrodyti, jog jų veikla yra neteisėta, 1995 m. buvo priversta nutraukti bylą. Baudžiamojoje byloje prieš Leoną Jankielevičių ir keturis Šalčininkų rajono tarybos narius nebuvo pareikšta kaltinimų dėl veiklos susijusios su Vilniaus krašto autonomijos siekiais. .

Vilniaus krašto lenkų autonomistai nesulaukė Lenkijos Respublikos valdžios paramos, nors siekė jos ir tikėjosi. Dar 1991 m. rugpjūčio 31 d. autonomistinės Koordinacinės tarybos delegacija – jos pirmininkė Leonarda Sapkievič, pirmininko pavaduotojas Stanislav Pieško, Anicet Brodavski ir Valentina Suboč, susitiko Varšuvoje su Lenkijos Respublikos valdžios atstovais, t.kt. su tuometiniu Lenkijos Respublikos Prezidento Kanceliarijos vadovu Jarosławu Kaczyńskiu.[46]Susitikimas nedavė norimų rezultatų. Praėjus dienai po Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių veiklos suspendavimo Grzegorz Kostrzewa-Zorbas, atstovaujantis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministeriją, užmezgė Vilniuje diplomatinius santykius su Lietuvos Respublika. 1992 m. sausio 13d., tebesitęsiant komisariniam valdymui Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministras Krzysztof Skubiszewski pasirašė Vilniuje Draugiškų santykių ir geros kaimynystės tarp dviejų valstybių deklaraciją.

Į lenkų autonomijos judėjimą Vilniaus krašte reikia žvelgti komunistinio režimo griūties proceso kontekste, transformacijos, vedančios prie visiško ligšiolinių visuomeninių ir politinių aktorių pozicijų ir taisyklių pasikeitimo, kai kurių išnykimo ir naujų atsiradimo kontekste. Kadangi be šio konteksto neįmanoma suprasti ar bent gerai pažinti lenkų autonomizmo Vilniaus krašte fenomeno. Sistemos žlugimo metu Lietuvos lenkų bendruomenė konsolidavosi, atsirado jos elitas, taip pat politinis ir jo politinis subjektyvumas. Naujojo elito tarpe atsidūrė ligšiolinės nomenklatūros atstovai, bet lygiai tokia pat buvo ir lietuvių situacija, kur LKP pasirodė esanti viena pagrindinių jėgų forsuojančių nepriklausomybės politiką, o žymią Sąjūdžio veikėjų dalį sudarė ligšioliniai komunistų partijos nariai. Pradinėje fazėje abiejų tautinių grupių elitai panašiai reagavo į naujas politines nuostatas Michailo Gorbačiovo įtakoje paskelbtas Tarybų Sąjungos Komunistų partijos (pirminis Sąjūdžio pavadinimas – tai „Lietuvos persitvarkymo – pierestroikos judėjimas“).

Naujomis totalitarizmo žlugimo sąlygomis įvyko ligi šiol labiausiai marginalizuotos bendruomenės, tai gi lenkų, interesų agregacija ir ekspresija. Interesų, kurių anksčiau reikšti negalėjo. Lietuvos politikai, tiek Sajūdžio, tiek ir LKP nesuteikė jokių garantijų, kad į šiuos interesus bus atsižvelgta. Priešingai, imtasi simbolinės prievartos aktų, ne tik interesų, bet ir paties lenkų tapatumo ginčijimo. Tai turėjo sukelti konfliktą tarp dviejų judėjimų siekiančių dviejų tautinių bendruomenių emancipacijos. Lietuviai kėlė sau Tarybų Sąjungos secesijos ir unitarinės nacionalinės valstybės kūrimo tikslą . Tuo tarpu lenkai tokios tendencijos atžvilgiu reikalavo teritorinės autonomijos tik toje teritorijoje, kurioje sudarė daugumą gyventojų. Istoriniai šaltiniai paneigia tezę, jog lenkų autonomistų judėjimas turėjo separatizmo bruožų, nors tokių balsų išgirstame šios bendruomenės tarpe. Visi formalūs autonominio judėjimo organų aktai projektavo naujo administracinio vieneto sukūrimą būtent nepriklausomybę atgaunančios Lietuvos valstybės ribose.

Savo ambicijas ir naujai apibrėžtus interesus realizavo tik Lietuvių visuomenė, sukurdama unitarinę, centralizuotą nacionalinę valstybę. Svarstymuose verta atsižvelgti į institucinės diskriminacijos faktus, ar bent jau į Lietuvos lenkų postuluojamų grupinių poreikių ir interesų ignoravimą. Verta pamąstyti, ar ne tai ex post patvirtina istorinio 1989-1991 m. autonominio judėjimo prielaidas.

Karol Kaźmierczak

Projekt „Autonomiści. Historia dążeń do autonomii Wileńszczyzny” sfinansowany został ze środków Senatu RP oraz Stowarzyszenia Odra-Niemen.


[1] A. Srebrakowski, Polacy w Litewskiej SRR,Toruń 2001, s. 142.

[2]

A. Bobryk, Odrodzenie narodowe Polaków w Republice Litewskiej 1987-1997,Toruń 2005, s. 43

[3]

A. Srebrakowski, Polacy…,ss. 112-117.

[4]

V. Landsbergis, Nasz patriotyzm, ich szowinizm?(kalbino Mariusz Maszkiewicz), Wydawnictwo Adam Marszałek, Toruń 2011, ss. 23-27.

[5] A. Srebrakowski, op. cit., s. 105; M. Latuch, Repatriacja ludności polskiej w latach 1955-1960 na tle zewnętrznych ruchów wędrówkowych,Polskie Towarzystwo Demograficzne, Warszawa 1961, s. 135.

[6]

P. Eberhardt, Przemiany narodowościowe na Litwie,Warszawa 1997, s. 129.

[7]

A. Bobryk, op. cit., s. 30.

[8]

A. Srebrakowski, op. cit., s. 126.

[9] Ibidem, ss. 252-254.

[10]

V. Radžvilas,Memel – Wilno: neišmoktos istorijos pamokos, „Lietuvos Rytas” [online] http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/memel-wilno-i-neismoktos-istorijos-pamokos.htm, 13.10.2016.

[11]

Srebrakowski, op.cit., s. 257-259, 269.

[12] Ibidem, s. 114.

[13]

A. Srebrakowski, Polacy….,ss. 153-155.

[14]

Ibidem, s. 145.

[15]

A. Bobryk, op. cit., ss. 113-114.

[16] A. Brodawski, Dążymy do samorządu regionalnego,„Czerwony Sztandar”, nr 190 (11141), 1989 m. rugpjūčio 18 d.

[17] Stanisław Pieszko, Niech za hasłami pójdą czyny,wywiad przeprowadził Karol Kaźmierczak, „Myśl.pl”, 2012, nr 3 (24).

[18]

I. Šimelionis, Przedruk z komentarzem. O cota wrzawa,„Czerwony Sztandar”, nr 18 (10969), 1989m. sausio 21 d.

[19]

H. Wisner, Litwa. Dzieje państwa i narodu, MADA, Warszawa 1999, s. 235.

[20]

By każdy czuł się równoprawnym obywatelem. Rozmowa przy okrągłym stole: jaka autonomia jest nam potrzebna?, „Czerwony Sztandar”, nr 152 (11103), 1989m. liepos 2 d; Program Komunistycznej Partii Litwy, „Czerwony Sztandar”, nr 3 (11254), 1990m. sausio 5 d.

[21] A. Bobryk, op. cit, s. 155.

[22]

J. Darski (J. Targalski), Mołdawia – pieriestrojka – 1985-1991,[w:] http://jozefdarski.pl/7090-moldawia-pieriestrojka-1985-1991-versija-1, 13.10.2016.

[23] A. Bobryk, op. cit., s. 156.

[24]

Šalčininkų rajono gyventojų peticija LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. Kopija autoriaus rinkiniuose.

[25]

M. Ławryniec, „Proklamować Polski Rejon Narodowy” postanowiła nadzwyczajna sesja Solecznickiej Rejonowej Rady Deputowanych Ludowych,„Czerwony Sztandar” nr 207 (11158), 8 września 1989; J. Podmostko, „Alternatywy nie mieliśmy, innego wyjścia nie było…”, „Czerwony Sztandar”, nr 215 (11166), 1989m. rugsėjo 17 d; 1989 m. rugsėjo 6 d. mitingo prie Šalčininkų rajono administracijos būstinės video įrašas – autoriaus rinkiniuose.

[26]

Nacionalinio-teritorinio rajono statuto projektas. Kopija autoriaus rinkiniuose.

[27] Rezolucja I Zjazdu Związku Polaków na Litwie,„Czerwony Sztandar”, nr 138 (11089), 1989m. birželio 14 d.

[28]

Stanislavo Pieškos pranešimas

[29]

Oświadczenie Rady Koordynacyjnej ds. Utworzenia Polskiego Obwodu Autonomicznego w składzie Litewskiej LSRR,„Czerwony Sztandar”, nr 169 (11120), 1989 m. liepos 25 d.

[30] J. Ciechanowicz, Program pięciu S, „Czerwony Sztandar”, nr 62 (11013)1989m. kovo 15 d.

[31]

A. Brodawski, Dążymy do samorządu regionalnego,„Czerwony Sztandar”, nr 190 (11141),1989 m. rugpjūčio 18 d.

[32] Z. Balcewicz, J. Bielawska, Wileńszczyzna z kim i dokąd. Notatki z II zjazdu przedstawicieli samorządów,„Kurier Wileński”, nr 125 (11376), 1990 m. birželio 9 d.

[33]

Apel do Rady Najwyższej Litwy,„Kurier Wileński”, nr 125 (11376), 1990 m. birželio 9 d.

[34]

Wnioski Państwowej Komisji do spraw Litwy Wschodniej, „Kurier Wileński”, nr 208 (11459), 1990 m. spalio 5 d.

[35] J. Bielawska, R. Piotrowski, Monologów ciąg dalszy?, „Kurier Wileński”, nr 212 (11463), 1990 m. spalio 11 d.

[36]

Uchwała II Zjazdu Deputowanych Rad Samorządów Wileńszczyzny o utworzeniu Polskiego Narodowościowo-Terytorialnego Kraju w składzie Litwy, „Kurier Wileński”, nr 212 (11463),1990m. spalio 11 d.

[37]

Oświadczenie Prezydium Rady Najwyższej i Rządu Republiki Litewskiej, „Kurier Wileński”, nr 208 (11459), 1990m. spalio 5d.

[38] Uchwała Rady Najwyższej Republiki Litewskiej o zmianie Ustawy Republiki Litewskiej o Mniejszościach Narodowych, „Kurier Wileński”, nr 20, (11537), 1991m. sausio 31 d.

[39]

Uchwała Rady Najwyższej Republiki Litewskiej o wnioskach Państwowej Komisji do spraw Litwy Wschodniej, „Kurier Wileński”, nr 20 (11537), 1991m. sausio 31 d.

[40] Wystąpienie Przewodniczącego Rady Najwyższej Republiki Litewskiej Vytautasa Landsbergisa na II Zjeździe Deputowanych do Rad Samorządów Wileńszczyzny 22 maja 1991 r., „Kurier Wileński”, nr 104 (11590), 1991m. gegužės 30 d.

[41]

B. Oszerow, Z notesu gościa zjazdu deputowanych Wileńszczyzny, „Ojczyzna”, nr 16-17, 1991m. birželio 5-11 d.

[42]

A. Brodawski, Mamy prawo decydowania o własnym losie, „Ojczyzna”, nr 15, 1991 m. gegužės 29 d.

[43]

H. Wisner, op. cit., s. 242.

[44] O Statusie Wileńskiego Polskiego Kraju Narodowo-Terytorialnego. Projekt Ustawy Republiki Litewskiej, „Przyjaźń”, nr 19 (5691), 1991 m. gegužės 22 d.

[45] Z. Kurcz, op. cit., s.141

[46] 1991 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto Koordinacinės tarybos ir paribių organizacijų federacijos pranešimas spaudai. Kopija autoriaus rinkiniuose.



0 odpowiedzi

Zostaw odpowiedź

Chcesz przyłączyć się do dyskusji?
Nie krępuj się!

Dodaj komentarz